Kas yra imunitetas?

2020.07.02

Kas yra imunitetas?

Net gydytojai sergamumą vienomis ar kitomis ligomis paprastai paaiškina ,,susilpnėjusiu imunitetu“. Ne visi žino, kas sudaro imuninę sistemą.

Moksliškai imuninė sistema – žmogaus ir kitų gyvūnų organų ir audinių sistema, apsauganti organizmą nuo kenksmingų mikroorganizmų, svetimų baltymų ir kitų genetiškai "svetimų" medžiagų.

Aiškinant supaprastintai, imuninį atsaką sukelia specializuotos imuniteto ląstelės (makrofagai, limfocitai, plazminės ląstelės ir kt.). Šios ląstelės  cirkuliuoja kraujotakos sitemoje ir gali lengvai pasiekti bet kurią organizmo vietą. Jos gali palikti kraujotakos sistemą ir migruoti link tikslinės vietos tarpląsteliniu skysčiu. Pasiekusios tikslą - padeda atsikratyti užkrėstų, senų ar pakitusių organizmo ląstelių, įskaitant vėžines ląsteles. Kartais apsaugos mechanizmas "suklaidinamas" ir imuninės sistemos ląstelės ima atakuoti savo organizmo sveikas ląsteles - šis procesas vyksta autoimuninių ligų metu. Autoimuninių ligų pavyzdžiai yra labai įvairūs - išsėtinė sklerozė, sisteminė raudonoji vilkligė ir kai kurios cukrinio diabeto formos, autoimuninis tiroiditas ir kitos. Neretai autoimuninių ligų išsivystymas yra susijęs su molekuline mimikrija - kuomet imuninio atsako metu sintetinami antikūnai kryžmiškai reaguoja su šeimininko audinių ląstelėmis. Kai kurie antigenai visiškai atskirti nuo imuninės sitemos. Sekvestruoti antigenai - mielinis baltymas, sperma, lęšiuko, miokardo baltymai dėl pažeidimų patekę į cirkuliaciją gali tapti autoantigenais.

Alergijos metu imuninė sistema sureaguoja į nereikšmingas ir paprastas medžiagas, kurias vadiname alergenais.

Imuninė organizmo apsauga yra sudėtingas procesas, jame dalyvauja ir kiti komponentai: baltymai, sukibimo  molekulės, antikūnai, citokinai ir chemokinai ir kitos imunitetui susidaryti reikalingos molekulės.

Taigi imunitetas – tai žinduolių organizmo apsauga, gebėjimas atpažinti svetimas (infekcines ir neinfekcines) medžiagas, kurias imuninė sistema atpažįsta ir identifikuoja, kaip „svetimas“,  jas neutralizuoti ir pašalinti iš organizmo. 

Imunitetas gyvenimo eigoje silpnėja.

Susipažinkite su kai kuriais pagrindiniais imuniteto komponentais:

Antigenas – tai svetima mūsų organizmui molekulė,  įskaitant virusus ir bakterijas, stimuliuojanti imuninį apsauginį organizmo atsaką, ypač – antikūnų gaminimą.

Antikūnai (Ak, arba imunoglobulinai Ig) − sudėtiniai baltyminiai glikoproteinai, kurie susidaro gyvūnų ar žmogaus organizme. Antikūnai pradedami sintetinti organizme, kai į jį ne pro virškinamąjį traktą patenka antigenų. Antikūnų gamyba − dalis organizmo imuninio atsako, kai infekcijos ar imunizacijos metu, dalyvaujant antigeną pateikiančioms ląstelėms ir T limfocitams, stimuliuojami B limfocitai, iš kurių vystosi plazminės ląstelės, gaminčios specifinius antikūnus.

Imunitetą visumoje nulemia įgimtos ir įgytos organizmo savigynos reakcijos:

Įgimto imuniteto funkciją atlieka fiziniai bei cheminiai barjerai – oda, gleivinė, žarnyno mikroflora, fermentai, taip pat dalis limfocitų, vadinamų natūraliais kileriais (NK), fagocituojančios ląstelės (fagocitai) – neutrofilai, monocitai, audinių makrofagai. 

Įgimtojo imuniteto veiksniai ir komponentai egzistuoja visuose sveikuose individuose, nereikalauja išankstinio aktyvinimo, kad būtų efektyvūs. Pagrindinis įgimtojo imuninio atsako procesas yra uždegiminė reakcija. Dažniausia uždegiminę reakciją sukelia mikroorganizmai, tačiau tai padaryti gali ir kiti pažeidžiantys veiksniai (mechaninis sužalojimas, fizinis poveikis, cheminės medžiagos). 

  • Pažeidimo vietoje priplūsta kraujo, kuris sukelia paraudimą, pakyla audinio temperatūra. 
  • Padidėjęs kapiliarų pralaidumas lemia skysčio ir ląstelių kaupimąsi pažeistame audinyje. 
  • Šioje uždegimo stadijoje fagocitinės ląstelės palieka cirkuliaciją ir migruoja į pažeistą audinį apsaugoti jį nuo galimos infekcijos ir atkeliavusios „praryja“ bakterijas.
  • Fagocitozė lemia atsipalaidavimą fermentų ir cheminių medžiagų, kurios gali pažeisti šalia esančius sveikus audinius. Taigi bakterijų sunaikinimą gali lydėti normalių šeimininko ląstelių ir audinių pažeidimas. 
  • Susikaupusios mirusių ląstelių liekanos, suskaldytos medžiagos ir skystis yra vadinami pūliais. 
  • Kai kova baigiasi, prasideda pažeisto audinio atsistatymas, formuojasi randas. Sveikstame.

Įgimto imuniteto pavyzdys: ašaros. Akys yra drėgni organai ir tiesiogiai veikiami aplinkos. Taigi tikimybė užsikrėsti per akis yra labai didelė. Bet ašaros padeda išvengti šių patogenų. Ašarose yra daugybėantimikrobinių medžiagų, tokių kaip  lizocimas, laktoferinas, lipokalinas, sekrecinis imunoglobulinas A, fosfolipazė A2, kurios naikina mikrobus, bandančius prilipti prie akies paviršiaus.

Įgytas  imunitetas atsiranda ir suaktyvėja gyvenimo procese tik po kontakto su svetima medžiaga (antigenu) ir specifiškai veikia tik prieš konkrečias molekules. Jis gali atsirasti naturaliai (pavyzdžiui naturaliai persirgus kokia nors infekcija) arba išsivystyti dirbtinai (pavyzdžiui vakcinuojant). Įgytojo imuniteto mechanizmai geba labai specifiškai atskirti skirtingus mikroorganizmus ir keičia imuninio atsako intensyvumą ir pasireiškimo greitį po pakartotino susidūrimo su antigenu. Organizme prieš antigenus, kaip prieš „svetimas“ medžiagas, gaminasi baltymai – antikūnai (imunoglobulinai). Susidarę antigeno–antikūnų kompleksai lengviau fagocituojami (t. y. „praryjami“ ir sunaikinami fagocitinių ląstelių) ir tokiu būdu antigenas pašalinamas iš organizmo. Antikūnais padengtas ląsteles aktyviau naikina ir kraujo baltymų grupė – komplemento sistema. Skiepai yra pagrįsti organizmo įgyto imuniteto principais. Įskiepijus vakciną, susidaro apsauginiai imuniniai mechanizmai ir imuninė atmintis.

Imuninės sistemos ląstelės tarpusavyje glaudžiai sąveikauja ir žmogaus organizme nuolat migruoja. Įgimtas imunitetas kovoja su pavojingomis dalelėmis, naudodamas uždegimą ir fagocitozę, įgytas imunitetas naudoja antikūnus ir imuninius limfocitus.  

Dažnos ligų epidemijos padėjo žmonėms suvokti kai kuriuos dėsningumus: ne visi žmonės per epidemijas susirgdavo; persirgusieji ir pasveikusieji antrą kartą ta pačia liga nesusirgdavo (,,atsimindavo“ ligos sukėlėją). Tai paskatino mokslo apie imunitetą vystymąsi. dirbtinio imuniteto (vakcinacijos) panaudojimą infekcinių ligų profilaktikai. Imuninė sistema sugeba atsakyti į labai didelį kiekį įvairių antigenų.

"Atminties" imunoglobulinų paieška plačiai naudojama įvairių ligų diagnostikoje - nustatome ar susiformavo tinkamas atsakas į vakcinas, ar persirgus tam tikromis infekcinėmis ligomis, turime pakankamą antikūnų kiekį, tam, kad sirgimo šia liga išvenktume pakartotinai. Taip pat antikūnai padeda nustatyti buvusį kontaktą su įvairių ligų sukėlėjais, spręsti apie ligos eigą. Antikūnai yra plačiai naudojami eksperimentinėje biologijoje, medicinoje, biomedicininiuose moksliniuose tyrinėjimuose, diagnostikoje ir terapiniais tikslais. 

Imunitetą galime apibrėžti ir kitais žodžiais, jog tai yra organizmo apsaugos būdas, kurio pagrindinė užduotis – išsaugoti vidinę homeostazę (organizmo vidinės terpės dinaminį pastovumą), apginti nuo visko, kas jam genetiškai svetima.

Esant imuninės sistemos sutrikimams dažniau sergama virusų ir bakterijų sukeltomis infekcinėmis ligomis. Imuninės sitemos sutrikimai yra susiję ir su įgimtais antikūnų ar imuninių ląstelių gamybos defektais, lėtinėmis ligomis (navikais, sisteminėmis jungiamojo audinio ligomis, kraujo ligomis), taip pat ir tam tikrų vaistų, vadinamų imunodepresantais vartojimu. Vienas iš jūsų pagalbininkų ieškant galimų imuninės sistemos sutrikimo priežąsčių dr. Kildos klinikoje būtų alergologas ir klinikinis imunologas.